Mūsų šulinio vanduo buvo rudas, dvokė ir tiko nebent gėlėms laistyti. Po filtravimo Aer Et Aqua aparatu jis tapo visiškai skaidrus. O nepriklausoma laboratorija patvirtino: geležies sumažėjo daugiau kaip 99,8 %.
Bet ar vien skaidrumo užtenka, kad vandeniu pasitikėtumėte? Atsakymą davė tikri laboratorijos skaičiai – ir vieną iš jų skelbiame neretušuotą, nors jis ir neatitinka normos.
Tas pats šulinys, kurio nė nebandėme gerti
Prieš kelias savaites rašėme apie šulinio vandenį, kuriame nepriklausoma laboratorija nustatė E. coli ir žarninius enterokokus (skaitykite pirmąjį straipsnį). Tai – to paties eksperimento tęsinys, tik šįkart apie chemiją, ne bakterijas.
Šulinys – maždaug 20 metų senumo, apie 12 metrų gylio. Jo vanduo buvo rudas, su nemaloniu kvapu. Dauguma tokio vandens savininkų net nebandytų jo filtruoti kasdieniam naudojimui – jis buvo naudojamas tik laistymui.
Mes nusprendėme patikrinti, ką su tokiu vandeniu iš tikrųjų gali Aer Et Aqua vandens valymo aparatas.
Pirmas, akimis matomas rezultatas: vanduo iš rudo tapo skaidrus (nuotrauka straipsnio viršuje).
Tačiau skaidrumas – tik tai, ką matome akimis. Norėjome žinoti, kas pasikeitė ten, kur akis nebepasiekia.
Nepriklausomas laboratorinis tyrimas
Tą patį vandenį – vieną mėginį prieš filtravimą, kitą po jo – ištyrė Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Kauno skyrius. Mėginiai paimti ir pristatyti 2026 m. spalio 26 d., tyrimas baigtas 2026 m. spalio 28 d.
Tirti keturi rodikliai, kurie tiesiogiai siejasi su rudo, metalinio skonio ir drumsto vandens priežastimis: geležis, manganas, permanganato indeksas (organinės medžiagos) ir amonis.
Keturi rodikliai – prieš ir po filtravimo
| Rodiklis | Prieš filtravimą | Po filtravimo | Ribinė vertė (HN 24:2023) |
|---|---|---|---|
| Geležies (bendrosios) kiekis | 6,35 mg/l | <0,012 mg/l | 0,20 mg/l |
| Mangano kiekis | 0,70 mg/l | <0,01 mg/l | 0,05 mg/l |
| Permanganato indeksas | 21 mg/l O₂ | <0,50 mg/l O₂ | 5,0 mg/l O₂ |
| Amonio kiekis | 3,8 mg/l | 0,52 mg/l | 0,50 mg/l |
Geležis sumažėjo daugiau kaip 99,8 %
Prieš filtravimą geležies kiekis (6,35 mg/l) daugiau nei 30 kartų viršijo leistiną 0,20 mg/l ribą – tai ir buvo pagrindinė rudos spalvos priežastis. Po filtravimo geležies liko mažiau nei 0,012 mg/l – žemiau tyrimo metodo nustatymo ribos ir gerokai žemiau normos.
Manganas sumažėjo daugiau kaip 98,6 %
Mangano kiekis prieš filtravimą (0,70 mg/l) taip pat viršijo 0,05 mg/l ribą. Po filtravimo jo liko mažiau nei 0,01 mg/l.
Permanganato indeksas sumažėjo daugiau kaip 97,6 %
Šis rodiklis rodo organinių medžiagų kiekį vandenyje. Prieš filtravimą jis siekė 21 mg/l O₂ – daugiau kaip keturis kartus viršijo 5,0 mg/l O₂ ribą. Po filtravimo – mažiau nei 0,50 mg/l O₂.
Amonis sumažėjo 86,3 %, bet liko virš normos
Čia – sąžiningiausia šio tyrimo dalis. Amonio kiekis prieš filtravimą buvo 3,8 mg/l, po filtravimo – 0,52 mg/l. Tai 86,3 % sumažėjimas, tačiau leidžiama riba yra 0,50 mg/l. Rezultatas ją viršija 0,02 mg/l.
Neslepiame šio skaičiaus. Vienu filtravimo ciklu amonio kiekis buvo sumažintas beveik septynis kartus, bet pagal šį konkretų mėginį rezultatas formaliai neatitiko higienos normos. Tai nereiškia, kad sistema neveikia – tai reiškia, kad vienas rodiklis iš keturių pareikalavo daugiau dėmesio nei likę trys, ir apie tai turite žinoti prieš darydami išvadas.
Originalūs laboratorijos protokolai
Kad kiekvienas galėtų patikrinti skaičius patys, skelbiame abu originalius NVSPL dokumentus be redagavimo:
- Protokolas Ch-K 3198/2026 – vanduo prieš filtravimą (PDF)
- Protokolas Ch-K 3199/2026 – vanduo po filtravimo (PDF)
Abu mėginius paėmė ir pristatė tas pats asmuo, tą pačią dieną, iš to paties šulinio – vienintelis skirtumas tarp jų yra filtravimas.
Ar skaidrus vanduo reiškia, kad jį saugu gerti?
Trumpas atsakymas – ne automatiškai.
Šis tyrimas parodo tik cheminius rodiklius: geležį, maganą, organines medžiagas ir amonį. Jis nieko nepasako apie mikrobiologinę vandens kokybę – ar vandenyje yra E. coli, žarninių enterokokų ar kitų bakterijų.
Kaip rašėme ankstesniame straipsnyje apie mikrobiologinį tyrimą, būtent tas pats šulinys prieš filtravimą turėjo ir mikrobiologinės taršos – o po filtravimo rezultatai pagerėjo, tačiau ne iki tokio lygio, kad formaliai atitiktų geriamojo vandens mikrobiologinius reikalavimus.
Todėl vienas tyrimas be kito duoda nepilną vaizdą. Skaidrus, be metalinio skonio vanduo gali atrodyti patikimai – ir vis tiek nebūti saugus gerti, jei jo mikrobiologija netirta arba neatitinka normų.
Šuliniai ir šaltiniai: problema, kurios nematome
Tai nėra vieno šulinio atsitiktinumas. Viename Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tyrime mikrobiologinė tarša buvo nustatyta net 29 iš 30 tirtų vandens mėginių – skaityti LSMU tyrimą.
Daugelis šulinių ir šaltinių savininkų pasitiki vandeniu todėl, kad jis skaidrus, skanus ir „visada toks buvo”. Tačiau nei skaidrumas, nei skonis nerodo nei cheminės, nei mikrobiologinės vandens sudėties. Tai parodo tik laboratorinis tyrimas – kaip šiame straipsnyje pateikti NVSPL rezultatai.
Žinote, kas iš tikrųjų yra jūsų vandenyje?
Šis eksperimentas parodo du dalykus vienu metu: kaip smarkiai Aer Et Aqua filtravimo aparatas gali pakeisti itin prastos kokybės šulinio vandenį, ir kodėl vieno tyrimo – net ir labai gerų rezultatų – neužtenka galutinei išvadai apie vandens saugumą.
Jeigu turite šulinį ar vietinį vandentiekį ir dar neatlikote nei cheminio, nei mikrobiologinio tyrimo, pirmas žingsnis – tyrimas, ne filtras. Kai turėsite rezultatus, susisiekite su EKOVANDUO – padėsime juos suprasti ir, jei reikės, parinkti tinkamą vandens filtravimo sprendimą.
„Aer Et Aqua” aparatai, tarp jų ir šiame teste naudotas W23 modelis, skirti būtent tokiems atvejams – kai vandens kokybė kelia realų, patikrinamą susirūpinimą, o ne tik nepatogumą.
Naudinga toliau skaityti
Jei tema aktuali praktiškai, peržiūrėkite vandens filtrų ir RO membranų gidą, visų Aer Et Aqua modelių palyginimą, išbandymą namuose.